Turgavietės verslo ribų beieškant

Kiekvienas verslas, ar tai būtų elektroninis verslas, ar gyvai paslaugas teikianti įmonė, turi savo gyvavimo dėsnius ir tikslus. Tačiau tuo metu, kai pradedantis internetinio marketingo specialistas jau yra girdėjęs apie SEO, UX ir daug gilinasi į sritis, siekiančias rezultatus pagerinti vienu kitu procentu, konservatyvūs smulkūs bizniai nesuka sau galvos dėl klientų išlaikymo: laikosi įsikibę sau įprastų standartų ir nežengia žingsnio pirmyn.

Turgavietė – tai vienas iš tokio biznio pavyzdžių. Tikiuosi, jog nesuklysiu pasakęs, jog 90% turgaviečių pasižymi tokiomis savybėmis: minimalus dėmesys aplinkos grožiui, kainų aiškumo nebuvimas, prekeivio spaudimas ir t.t. Dėl šių dalykų maloniau nueičiau į internetinį turgų, nei į realų. Deja, tokių dar neturime (nors Barbora.lt teikia vilčių).

Žmonių įpročiai ir patogi lokacija – štai pagrindinės priežastys, dėl ko į turgavietės atvyksta klientai. Tikslinė auditorija – daugiausiai pensijinio amžiaus žmones ir kaimynystėje gyvenantys. Nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris iš Šilainių važiuotų į Žaliakalnio turgų dėl produkcijos ir aptarnavimo kokybės. Taip yra todėl, jog smulkiems verslininkams vietą aikštėje arba po stogu siūlanti įstaiga dažnai nesiekia tapti moderniu traukos centru. O ir verslininkai labai retai siekia pritraukti klientą sugrįžti, nes neturi kuo sudominti: šalia jų iš automobilių ta pačia produkcija prekiauja dar 20 konkurentų.

Ši biznio forma, kaip ir kitos, įgauna vertę tik tuomet, kai peržengia nuomos sektoriaus ribą ir tampa traukos centru. Pvz., sudomindama produkcija. Tik pradėjęs veikti aikštelėje prie Kauno pilies šeštadieniais įsikuriantis ūkininkų turgus sulaukė daugybės klientų ne tik iš centro, bet ir iš Aleksoto, Garliavos ir tų pačių Šilainių. Aukštomis kainomis garsėjantis turgus pasiūlė natūralios Lietuvos ūkinininkų augintos produkcijos ir taip tapo traukos centru. Reikia priminti, jog šis turgus neturi jokių lauko patalpų, savivaldybė prekeiviams tiesiog nuomoja prekyvietes aikštėje. Stebėtina, kiek žmonių pasiilgę geros produkcijos.

Kita traukos galimybė – kaina. Pvz., Urmo bazė, kurios šiaip stengiuosi vengti ir kuri yra didžiausia Kauno turgavietė, su prekybos centrais konkuruoja kainomis. Tačiau čia galima rasti plačiausią prekių asortimentą vidutiniškomis kainomis vienoje vietoje Kaune. Priešingai nei Aleksoto, Šilainių ir kituose smulkesniuose turguose, kurių vadovybė greičiausiai neplanuoja verslo plėtros.

Kiekvienas smulkus projektas reikalauja itin daug dėmesio. Praradęs dėmesingumą verslas gali prarasti ir savo klientus. Tai supratę didieji rinkos dalyviai ėmėsi gerinti gerbūvį, investuoti į prekyviečių aplinką, deja, maži dalyviai negali to suteikti. Jie, matyt, panašiai kaip ir maži neprižiūrimi interneto projektai, yra pasmerkti trumpam gyvavimui. Tačiau, viso to būtų galima išvengti atsiradus geresnei vadybai ir tikslingiau reguliariai plečiant savo potencialių klientų ratą.

Trumparegiškumas biznyje gali brangiai kainuoti. Deja, minėtieji bizniai į tai nekreipia dėmesio dėl įvairiausių priežasčių: nežino problemos, neatlieka audito ir analizės arba neturi tam resursų. Tikiuosi pamatyti naujesnių ir įdomesnių projektų, kurie ne tik suteiktų smulkiam verslui pardavimo lokaciją, bet ir rūpintųsi jų pardavimų didinimu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *